Prancūzija, prancūzai ir jų santykis su lietuviais Josepho Franko „Atsiminimuose“

Straipsnyje tiriamas Prancūzijos įvaizdis ir prancūzų bei lietuvių santykiai Josepho Franko „Biografiniuose memuaruose“. Konstatuojama, kad veikalo autoriui ir jo aprašytiems lietuviams Prancūziją ir prancūzus reprezentuoja Napoleono I ir Didžiosios armijos figūros. Pastabos, nuomonės, ilgesni ar trumpesni pasakojimai apie Napoleoną ir jo armiją „Memuarų“ puslapiuose apima laikotarpį nuo 1796 iki 1817 metų. Daug dėmesio skiriama lietuvių lūkesčiams, nukreiptiems į Napoleono politiką, taip pat jų viltims ir nusivylimams. Tyrimas atskleidžia, kad „Memuarų“ pasakotojo požiūris nevienalytis, nuomonė apie Napoleoną ir jo vertinimas kaitėsi. Pasakotojas perteikia ne tik savo, bet ir kitų asmenų bei didesnių žmonių grupių mintis, požiūrius, atsiminimus ir vertinimus, vieniems iš jų pritaria, su kitais polemizuoja. Pirmasis Napoleono paminėjimas išryškina talentingo karvedžio, entuziastingo novatoriaus – griauti seną, kurti naują – figūrą. Pradinį vertinimą koreguoja pasakotojo susitikimas su Napoleonu, iš perteikto jų pokalbio matyti, kad gana palankų vertinimą keičia kritinė nuostata. Tolesni įvykiai – pergalingas Napoleono žygis per Europą, 1812 metų kampanija – įtvirtino neigiamą pasakotojo požiūrį. Straipsnyje teigiama, kad „Memuarų“ pasakotojo pozicija oponuoja nemažos dalies lietuvių, tarp jų ir Vilniaus universiteto profesorių, žavėjimuisi Napoleono pergalėmis ir su jo politika siejamoms Lietuvos valstybingumo viltims. Pasakotojas vadovaujasi visuomenės pažangos idėja, su Lietuva ir Vilniaus universitetu siedamas dideles ekonominių, socialinių, mokslinių, kultūrinių reformų galimybes. Šiuo požiūriu Napoleonas ir jo karinė politika sėja nerimą, netikrumą dėl ateities, sumaištį, tad prancūzų imperatorius iškyla kaip destruktyvi figūra. Neigiamas Napoleono įvaizdis gretinamas su imperatoriaus Aleksandro figūra, kuris „Memuaruose“ vaizduojamas kaip pažangos šalininkas ir steigėjas, kilnus ir apsišvietęs valdovas